BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

per dideles knygos

Kartais buna, bibliotekose, kai per dideles knygos netelpa i lentynas drauge su visom normalaus dydzio knygom. Tada jas nukelia kazkur zemiau, i lentynu paribius, i kuriuos retai kada uzmeta zvilgsni, retai kada kas sumano jas pavartyti. Tada jos dulka, tos per dideles knygos, dula ir dyla, kol galiausiai viena diena, pritrukus vietos naujom knygom, bibleteka sumano kam nors per dideles knygas dykai atiduoti, ar perdibti popieriu, galbut ismesti, ar sudeginti, ir tos per dideles knygos, ilgai pradulejusios galiausiai iseina. Taip tos per dideles knygos ir nugyvena savo amzeli. Nepavartytos, nepaziuretos, nors ir kokios dideles, bei grazios, vis del to kazkuom kitokios, todel nelabai reikalingos.

Rodyk draugams

gilios sapnų skylės

Tokiais vakarais kaip šis aš tarsi kaupiousi, tarsi kažko laukiu, lūkuriuoju. Kol namo rypuodami į trečią aukštą lipa girtas kaimynas. Kol žiūriu ilgus dokumentinius filmus apie rusų sentikius. Kol valgau migdolus su dešra. Tada vėl laukiu.

Laukiu alkio o gal šiaip, blaivaus, gaivaus proto. Tokio, kuris kaip laikrodukas tiksliai veikė dar šiandien popiet, bandant angliškai išaiškinti visai grupei žmonių man pačiai ne iki galo suprantamą disertacijos temą. Rytas protingesnis už vakarą, žinau žinau. Bet ką daryt, kad mano vakarai tokie kvaili ir apsisukę cukraus vata, tarsi niekas neegzistuotų tinginystė smelkias iki pat kalulų?..O gal čia mano iq drėbtelėjo kažkur po stalu ir bet kokia protinė veikla nuo šiol man yra stačiai nepakeliama.?

po sofa vienoje tokioje senoje rankinėje apsigyveno pelė, šiandien ten radau jos lizdą su daug mano ant grindų išmėtytų datulių kauliukų, visokių lukštų it pistacijų kevalų…viską ji kruopščiai surinko ir sunešė į krūvelę. ir dabar aš galvoju, kad jos namai yra mano namuose, jos namai ten, už rankinės užtrauktuko, o mano svetainė, virtuvė ir visi kiti užkaboriai yra jos gatvės, kur vakarais ji bėga šio bei to parankiot ar šiaip pasivaikščiot…nedėkingas tas pelės gyvenimas nors tu ką. Atleisk pelyte, bet negalėsi ten gyventi amžinai. Tavo namelį aš išmesiu už jūrų marių, ir tu liksi klaidžiot tamsiais vamzdynų koridoriais, kartais vis dar užbėgdama, lyg netikėtum, kad tavo namų jau nebėra.

Atšventink meile mano namus.

Rodyk draugams

baltume

kai mėnulis šviečia skaisčiau už saulę, o žvaigždės spindi žolėj.

tu sėdi. tyli.ir  ta tyla apgobus visus tuos žodžius, kurie išsiveržtų lyg kaminų dūmai anktyvą rytą, bet bijai sudegti, tai ir sėdi šaltu mėnulio veidu, kartais vis perskrosdamas kambarį kometos greičiu manęs linkui, kaskart nubarstydamas to žvilgsnio pelenus sau pačiam ant kelių. Paskui atsistoji, ir pradedi šokti, tarsi juokdamasis iš savęs nusišypsai. Visas tas mintis, kur laikau sudėtas į maišą, kad neišbyrėtų, tu sujauki ir išbarstai kaskart po siūlelį iš to maišo ištraukdamas, kai priartėji.

ryte eidama namo bandau susirkti po trupinėlį tas mintis, bet  paklystu ryto šviesos baltume, o kūnas aptirpsta nuo vėjo. o aš žinau ką slepi tu. žinau. ir tada prabundu nuo to klyksmo.

Rodyk draugams

mano filmai.

per pastarąsias dienas peržiūrėjau tris neblogus filmus. Pradėsiu nuo trumpiausio Chris Shepherd ir David Shrigley filmas “Who I am and what I want”, neprivertęs susimąstyt beveik apie nieką, gal tik apie tai, kaip absurdiškai aš kartais planuoju savo gyvenimą ir visokius tikslus, o šiaip juokingas beveik psichodelinis filmukas, panašus į Phil Mulloy animaciją.

“THIS IS ABOUT WHO I AM AND WHAT I WANT. IT’S NOT ABOUT WHO YOU ARE AND WHAT YOU WANT. yOU ALWAYS THINK EVERYTHING I WRITE IS ABOUT YOU BUT IT’S NOT. iT’S ALL ABOUT ME. SO DON’T GET UPSET AND SAY THAT I MISUNDERSTAND YOU BECAUSE IT’S NOT YOUR WORDS I’M WRITING IT’S MINE. I DON’T CARE ABOUT YOU AND I JUST DON’T CARE ABOUT WHAT YOU WANT-JUST SHUT UP AND LISTEN. AND I’LL LEAVE SOME SPACE AT THE END SO THAT YOU CAN SAY WHO YOU ARE AND WHAT YOU THINK YOU WANT. AT TIMES I MAY WRITE ABOUT MY FEELINGS TOWARDS YOU AND WHAT I THINK ABOUT YOU-BUT DON’T GET EXCITED IT’S STILL ABOUT ME AND HOW I FEEL - I’M JUST TRYING TO MAKE YOU UNDERSTAND.”

Antrasis tai Yoshifumi Kondo filmukas “Whisper of the heart”, japonų animacijos klasika apie viduje tūnančio talento pažadinimą. Tikras saldainis prieš miegą. Išties tik dabar po truputį atrandu japonų animaciją, nes aksčiau tiesiog nemaniau, kad tai mano tipo filmai/animacija. Ką gi, atsiimu žodžius. Nepaisant to, kad vietomis filmo istorija tikrai LABAI šabloniška, be galo patiko pats istorijos grožis, kurioje paauglė Shizuku nuolat leidžianti laiką bibliotekoje ir dievinanti skaityti knygas vieną dieną ant turimų knygų kortelių aptinka, kad kitas vaikinas Seji Amasawa skaito lygiai tas pačias knygas kaip ir ji. kartą važiuodama traukiniu ji sutinka paslaptingą katiną kuris galiausiai nuveda ją iki parduotuvėlės kur Seji gamina smuikus. Jie žinoma susipažįsta ir Shizuku sužino kad Seji svajoja siekti šio amato mokslų Italijoje, o pats skatina Shizuku rašyti. Nors ir jų svajonės veda juos skirtingais keliais, juos sieja stiprus ryšys…Gražus ir įkvepiantis filmukas, sugrąžinantis į kokius šešioliktuosius mano gyvenimo metus.

Na ir paskutinis, bet ne prasčiausias filmas mano sąrašiuke tai “Miego mokslo” režisieriaus Michel Gondry dokumentinis filmas “The thorn in the heart”, kuris priminė kaip gera yra turėti šeimą ir namus, nors gal filmas ir ne visai apie tai.  O pasakoja jis apie Michel šeimą, jų tarpusavio santykius, daugiausia rodydamas ir “pasakodamas” apie savo tetą Siuzette. Filme įterpti seni šeimos archyviniai video įrašai, filmuoti vieno iš šeimos narių, taip pat truputį “miegomoksliškos” animacijos. Apskritai jautrus filmas, prikibdinęs man sparnus geram pusdieniui.

Beje, viršelį kūrė labai šauni iliustratorė Thereza Rowe iš Londono, daugiau jos darbų yra čia:

http://www.therezarowe.com/

Rodyk draugams

glass on the glass on the glass on the grass

pastaruoju metu pastebėjau, kad mano atmintis tapo be galo trumpa, o ankstesnis gebėjimas džiaugtis -gerokai prislopęs. sumuodama 2011 metus ir įvertinus situaciją savo gyvenime, priėjau išvados, kad praėję metai ko gero turėjo mažiausią gerų ir blogų įvykių amplitudę nuo pat mokyklos baigimo. taip. analizuoti ir sisteminti. štai ko ilgisi mano smegenys, išvargusios nuo nuolatinių proto audrų, kurios kartais nubloškią ne į visai malonius sąmonės kampelius. trokštu rutinos. iki pusvalandžių suskaičiuotos dienos. darbotvarkės. aiškumo. dokumentuoti. prisiminti. suprasti. pritaikyti. nustoti verkšlenus, atsistoti ant kojų, nusipurtyti kelio dulkes ir žygiuti toliau. aišku, gyvenimas, kuriame kavos pertraukėlė vietoj trisdešimt minučių gali užsitęsti iki trijų valandų visai nekaltai plepant apie gyvenimą su Bu. kokiam wee red lounge, ar kasdieniniai pokalbiai apie meną studijoje su visai nieko sau žmonėmis gali pasirodyti tarsi visai neblogai, bet dalykas tas, kad man tai panašiau į amžiną nesibaigiantį plūdūriavimą. todėl pastarąsias kelias dienas praleidau daug mąstydama apie tai, kaip galėčiau pritvirtint bent šiokį tokį varikliuką prie savo to plūduriuojančio plausto, ir išplaukti i naujesnius gaivesnius vandenis. ta proga su p. nuėjom į modernaus meno muziejų pažiūrėt parodos “The Sculpture Show 1900 to 2012″, kuri “užplukdė” mane tokiu entuziazmu, kad parėjusi namo iškepiau pirmą normalų savo gyvenime prancūzišką varškės pyragą..! Taigi. Gera metų pradžia-pusė darbo. (?). Na o šiandien neršydama po visokius blogus atrdau šitą post’ą, kuris iš esmės, beveik nekoreguojamas galetų tapti mano šių metų pažadų sau rinkiniu:

RESOLVE to try a different color.
RESOLVE to experiment with a new media.

RESOLVE to take a class, read another book, watch an art documentary.
RESOLVE to expand my knowledge of art.

RESOLVE to share my art with more people.
RESOLVE to write more about my art.

RESOLVE to find my own path.

RESOLVE to stop whining about not having enough time.

RESOLVE to say No to those things that are not important to me or that get in the way of what I want to be.

RESOLVE to stop fiddle-farting around on the Internet or with the TV remote control and start dedicating myself 100% to my life’s work.

RESOLVE to stop playing it safe.
RESOLVE to take risks.

(iš http://www.artbizblog.com/)

ir dar pridursiu, kad per pastarąsias dienas atradau  Marina Decaro ir Bruce McLean, kurie man priminė, kad ir mano deadline’as parodai jau mažiau nei už dviejų savaičių, tad pats metas griebt savo besispardantį gyvenimą už ragų. jeeeehaaa!

Rodyk draugams

danish blue

Ėmė lyti apie kokią dvyliktą popiet, kai aš vis dar nykiai stūmiau laiką darbe valinėdama kavos aparatą. Milžiniškais langais ofiso virtuvėje riedėjo sunkūs lašai. kitoje gatvės pusėje žmonės susispaudę į spiečių po stotelės stogu laukė autobuso, o likusieji kažkur tarsi skubėjo slėpdami veidus po tamsiais varvančiais skėčiais. horizonto linija išbuko ir nebuvo matyt, kur baigiasi žemė ir prasideda debesys. man atrodo, kad lietui lyjant pasaulis suapvalėja. atsisveikinusi su sargu ir atidavusi jam raktus su salotiniu pakabučiu išėjau. kokias pirmas tris minutes kojos dar buvo sausos, ir aš sukaupusi visas savo entuziazmo atsargas bandžiau pasidžiaugti darbo dienos pabaiga. kavinukė Brunsfield’o gatvėje lūžte lūžo nuo penktadieninių lankytojų. prie stalelių blausioje šviesoje vis pasiurbčiodami kavą kalbėjosi du blondinai, grupelė apkūnių senučių iš kažko juokėsi, paskutinį šokoladinio torto gabalėlį į burną dėjosi elegantiška moteris juodu megztiniu.

Rodyk draugams

apie spalį.

spalį/spaly.

pastarasias kelias savaites, kone alpdama skubėjau gyventi. iki pakutinės minutės, prieš akims pačioms nevalingai užsimerkiant, tarsi dviems sunkiems akmenukams ir krentant i lovą, klampią lyg medaus statinę, kasdien. bet tik spėju užsimerkti, jau skamba. ir vėl keliuosi, einu. alpėdama prie kiekvieno kampo. neduok die, sutiksi žmogų, baisu ir į akis pažiūrėti: tas nuovargis toks tirštas, kad rodos sunkias ne tik pro batų padus, rankoves ir apykaklę, bet lenda iš pat akiduobių, vilnija paakiais.

Sveiki atvykę į vaiduoklių mokyklą. Mano studijos numeris: E dvidešimt penki, stalas prie lango, tas, kur arčiausiai kriaulės. Labą dieną. Šiandienos tema: ap-skri-ti-mas. Norėčiau jums pristatyti naujausią savo kūrinį- ap-skri-ti-mą. Tai ne šiaip sau apskritimas, tai SIMBOLIS. O simbolius nereikia suprasti. Simbolius reikia pa-jaus-ti. Ir taip toliau.

Kelinta valanda? Nežinau. Reikia skubėti.

Miltai, purvas, vanduo. turn on the camera, check if the composition’s ok,  action. trys. dienos. išgalvotam pasaulyje. trečią dieną po pietų ji nusipirko mėlyną vilnonį megztinį ir nusprendė: pakaks. - einu namo, miegoti, tarė ji, o galvoje skambėjo the mammas and the pappas ” california dreaming” . ir miegojo dvi paras. Ji.

o kai pabudo, vien tik valgė ir gėrė ir gėrė(josi). paskui montavo. o kai sumontavo kitiems parodė. kiti paplojo ir garsiai tarė : AWESOME.

penktadienį važiavau ziūrėt performanso Tramvajuj. paskui, grįžtant, kažkur tarp Glasgow ir Edinburgo, sustoję vidurį laukų, prie kažkokio seno dvaro, spoksojom į žvaigždes ir bandėm prisijaukint vietinius arklius. Grįžau vėlai.

Šiandien gavau atvirutę iš A., su tokia pukuota avim, kurios akys juda, kai pasukioji atvirutę. A. sako, kad trečiadienį bus gražiausia rudens diena.

Rodyk draugams

Šlapias smėlis

Pasiilgau žemės. Ir todėl vietoj to, kad taškyčiausi gipsu vienoj iš skulptūros dirbtuvių-apie dvyliktą eičiau į valgyklą suvalgyt dubenį sriubos su dviem riekėm duonos-susitikčiau Malkolmą vienam kokiam koridoriuj su spuogu ant kaktos—–išvažiuoju prie jūros. Ant kranto lipdau smėlio moterį, per kokį gerą pusvalandį pakyla vanduo ir ją prapryja. Visi rausvi akmenys panašūs į kūnus (kieno?). Vaikštinėdama pakrante randu net aštuonias mėlynas gumines pirštines (kieno?). Visas nufotografuoju. Į didelę rudą rankinę deduosi: kaulą, du batų padus, kriauklę su ant jos užaugusiu dideliu dumbliu, apvalainos formos gelsvą plastmasės gabalą, juodą mechanizmą primenantį šonkaulių virtinę (o į tarpus prilindę akmenukų ir mažų kriauklyčių). Apie pietus pakyla rūkas, pasuku stotelės link.

Tu juk visada renki šiukšles-sako P., kol aš koridoriuj traukiu iš rankinės savo “įdomiuosius” radinius. (o aš mintyse jam iš dalies pritariu). Mūsų svetainėj kaip visada tamsoka, prisivalgau sausainių ant su šokoladiniu dviračio reljefu (na tokiu senovišku, kur priekinis ratas didesnis).  Netrukus P. išeina, lieku viena namie, o plaukai pakaušyje juokingai susigarbanoję nuo drėgmės.

Rodyk draugams

rugsėjis jau.

Labas rytas,

visą naktį lijo ir dar lyja iki šiol. Pro lango rėmą ant palangės kapsi lašai, taip monotoniškai, o aš vis dar gulinėju lovoj ir svajoju. Praėjusią savaitę gyvenimas pagerėjo taip, kad apie viską galvojant man norisi šypsotis nuo ausies iki ausies. Pagaliau radau kitą darbą ir dabar kasdien kepu krepus mažoj kepyklėlėj pačiam senamiesty, netoli George IV tilto. Bet ne apie tai aš. Atrodo, lyg  po truputį viskas stoja į savo vėžes, viskas aprimsta. Laukiu kol toji ramybė po truputį įsisiūbuos ir nusistovės jauki paprastų dienų tvarka, kai viskas prisipildo žinojimo, ir švelnaus jaudulio bandant įveikti mažus, o kartais ir didelius kiekvienos dienos iššūkius. Man patinka eilinės dienos, iki pat viršaus pripildytos pažįstamų kvapų, kasdienių įprastų nuotykių važiuojant autobusu, tylos anksti ryte, kada vienumoje susikaupusi brėžiu plonytes juodas linijas ant viršutinių vokų, žmonių margumyno, paskaitų sterilumo –trumpučių pauzių kai dėstytojas netikėtai pameta mintį, visada pernelyg vėsaus ar bent jau ne itin malonaus oro– ir saldaus lengvumo, kada vakarop parsigavus namo uždarau po savęs duris ir nusiaunu batus.

Praslinko, nudundėjo dideli ir sunkūs kaip koks Afrikos dramblys pusantrų metų, nepaliovę vėtyt ir mėtyt, po visokiausias šalis, kraštus ir atokiausius kampelius, atverdami man pasaulį, kuris veikiau priminė kaukių balių, Venecijos karnavalą ir cirko artistų pasirodymus-štai koks kreivas tas pasaulis, kai vaikštai jo pakrščiais ir užribiais! Lyg šaltas dušas persmelkia, ir žinoma, užgrūdina.

Diena po dienos, baigiu išbrist tuos vandenis, o žuvėdros klykia vis garsiau ir dažniau, džiaugsmingai skelbdamos artėjančius pažadėtosios ir nepažįstamos žemės krantus.

Rodyk draugams

Šiandien vėjuota

vakar buvau cirke. plojau plojau ir plojau kol isiskaudo delnus.

baigiu skaityt savo knygą, paskutinis skyrius apie angelus.

šiandien atėjo laiškas iš eca. rugpjūčio keturioliktą būsiu oficialiai priimta, įregistruota ar gi įšventinta.

po namus zuja slovakų šeimynėlė, nebeišmanydama ką ir nuveikti–

o mes su paulium, jei pasiseks pasitrauksim į vieno kambario buto ramybę, galbūt jau net rugsėjo vidury.

šiandien mano brolio gimtadienis.

reikia nueit į banką, sumokėt už nuomą, tuo pačiu nusipirksiu sau gėlių, kaip V. Woolf romane, ha.

anądien kepiau obuolių pyragą, kuris baisiai nepavyko, mat dovanoti obuoliai buvo siaubingai rūgštūs.

reikėtų nutapnoti prie jūros, šiandien vėjuota.

Rodyk draugams