BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mano filmai.

per pastarąsias dienas peržiūrėjau tris neblogus filmus. Pradėsiu nuo trumpiausio Chris Shepherd ir David Shrigley filmas “Who I am and what I want”, neprivertęs susimąstyt beveik apie nieką, gal tik apie tai, kaip absurdiškai aš kartais planuoju savo gyvenimą ir visokius tikslus, o šiaip juokingas beveik psichodelinis filmukas, panašus į Phil Mulloy animaciją.

“THIS IS ABOUT WHO I AM AND WHAT I WANT. IT’S NOT ABOUT WHO YOU ARE AND WHAT YOU WANT. yOU ALWAYS THINK EVERYTHING I WRITE IS ABOUT YOU BUT IT’S NOT. iT’S ALL ABOUT ME. SO DON’T GET UPSET AND SAY THAT I MISUNDERSTAND YOU BECAUSE IT’S NOT YOUR WORDS I’M WRITING IT’S MINE. I DON’T CARE ABOUT YOU AND I JUST DON’T CARE ABOUT WHAT YOU WANT-JUST SHUT UP AND LISTEN. AND I’LL LEAVE SOME SPACE AT THE END SO THAT YOU CAN SAY WHO YOU ARE AND WHAT YOU THINK YOU WANT. AT TIMES I MAY WRITE ABOUT MY FEELINGS TOWARDS YOU AND WHAT I THINK ABOUT YOU-BUT DON’T GET EXCITED IT’S STILL ABOUT ME AND HOW I FEEL - I’M JUST TRYING TO MAKE YOU UNDERSTAND.”

Antrasis tai Yoshifumi Kondo filmukas “Whisper of the heart”, japonų animacijos klasika apie viduje tūnančio talento pažadinimą. Tikras saldainis prieš miegą. Išties tik dabar po truputį atrandu japonų animaciją, nes aksčiau tiesiog nemaniau, kad tai mano tipo filmai/animacija. Ką gi, atsiimu žodžius. Nepaisant to, kad vietomis filmo istorija tikrai LABAI šabloniška, be galo patiko pats istorijos grožis, kurioje paauglė Shizuku nuolat leidžianti laiką bibliotekoje ir dievinanti skaityti knygas vieną dieną ant turimų knygų kortelių aptinka, kad kitas vaikinas Seji Amasawa skaito lygiai tas pačias knygas kaip ir ji. kartą važiuodama traukiniu ji sutinka paslaptingą katiną kuris galiausiai nuveda ją iki parduotuvėlės kur Seji gamina smuikus. Jie žinoma susipažįsta ir Shizuku sužino kad Seji svajoja siekti šio amato mokslų Italijoje, o pats skatina Shizuku rašyti. Nors ir jų svajonės veda juos skirtingais keliais, juos sieja stiprus ryšys…Gražus ir įkvepiantis filmukas, sugrąžinantis į kokius šešioliktuosius mano gyvenimo metus.

Na ir paskutinis, bet ne prasčiausias filmas mano sąrašiuke tai “Miego mokslo” režisieriaus Michel Gondry dokumentinis filmas “The thorn in the heart”, kuris priminė kaip gera yra turėti šeimą ir namus, nors gal filmas ir ne visai apie tai.  O pasakoja jis apie Michel šeimą, jų tarpusavio santykius, daugiausia rodydamas ir “pasakodamas” apie savo tetą Siuzette. Filme įterpti seni šeimos archyviniai video įrašai, filmuoti vieno iš šeimos narių, taip pat truputį “miegomoksliškos” animacijos. Apskritai jautrus filmas, prikibdinęs man sparnus geram pusdieniui.

Beje, viršelį kūrė labai šauni iliustratorė Thereza Rowe iš Londono, daugiau jos darbų yra čia:

http://www.therezarowe.com/

Rodyk draugams

glass on the glass on the glass on the grass

pastaruoju metu pastebėjau, kad mano atmintis tapo be galo trumpa, o ankstesnis gebėjimas džiaugtis -gerokai prislopęs. sumuodama 2011 metus ir įvertinus situaciją savo gyvenime, priėjau išvados, kad praėję metai ko gero turėjo mažiausią gerų ir blogų įvykių amplitudę nuo pat mokyklos baigimo. taip. analizuoti ir sisteminti. štai ko ilgisi mano smegenys, išvargusios nuo nuolatinių proto audrų, kurios kartais nubloškią ne į visai malonius sąmonės kampelius. trokštu rutinos. iki pusvalandžių suskaičiuotos dienos. darbotvarkės. aiškumo. dokumentuoti. prisiminti. suprasti. pritaikyti. nustoti verkšlenus, atsistoti ant kojų, nusipurtyti kelio dulkes ir žygiuti toliau. aišku, gyvenimas, kuriame kavos pertraukėlė vietoj trisdešimt minučių gali užsitęsti iki trijų valandų visai nekaltai plepant apie gyvenimą su Bu. kokiam wee red lounge, ar kasdieniniai pokalbiai apie meną studijoje su visai nieko sau žmonėmis gali pasirodyti tarsi visai neblogai, bet dalykas tas, kad man tai panašiau į amžiną nesibaigiantį plūdūriavimą. todėl pastarąsias kelias dienas praleidau daug mąstydama apie tai, kaip galėčiau pritvirtint bent šiokį tokį varikliuką prie savo to plūduriuojančio plausto, ir išplaukti i naujesnius gaivesnius vandenis. ta proga su p. nuėjom į modernaus meno muziejų pažiūrėt parodos “The Sculpture Show 1900 to 2012″, kuri “užplukdė” mane tokiu entuziazmu, kad parėjusi namo iškepiau pirmą normalų savo gyvenime prancūzišką varškės pyragą..! Taigi. Gera metų pradžia-pusė darbo. (?). Na o šiandien neršydama po visokius blogus atrdau šitą post’ą, kuris iš esmės, beveik nekoreguojamas galetų tapti mano šių metų pažadų sau rinkiniu:

RESOLVE to try a different color.
RESOLVE to experiment with a new media.

RESOLVE to take a class, read another book, watch an art documentary.
RESOLVE to expand my knowledge of art.

RESOLVE to share my art with more people.
RESOLVE to write more about my art.

RESOLVE to find my own path.

RESOLVE to stop whining about not having enough time.

RESOLVE to say No to those things that are not important to me or that get in the way of what I want to be.

RESOLVE to stop fiddle-farting around on the Internet or with the TV remote control and start dedicating myself 100% to my life’s work.

RESOLVE to stop playing it safe.
RESOLVE to take risks.

(iš http://www.artbizblog.com/)

ir dar pridursiu, kad per pastarąsias dienas atradau  Marina Decaro ir Bruce McLean, kurie man priminė, kad ir mano deadline’as parodai jau mažiau nei už dviejų savaičių, tad pats metas griebt savo besispardantį gyvenimą už ragų. jeeeehaaa!

Rodyk draugams